IEŠKOKITE KNYGYNUOSE:

Benediktas XVI

PASAULIO ŠVIESA
Popiežius, Bažnyčia ir laiko ženklai

Pokalbis su Peteriu Seewaldu

Iš vokiečių kalbos vertė Gediminas Žukas 
Vilnius: „Katalikų pasaulio leidiniai“, 2011.

Plačiau apie leidinį:
http://www.katalikuleidiniai.lt/index.php?lng=lt&content=pages&page_id=11

I dalis
LAIKO ŽENKLAI

1. Popiežiai iš dangaus nekrinta

Šventasis Tėve, 2005 m. balandžio 16-ąją, per savo 78-ąjį gimtadienį, bendradarbiams pareiškėte, kaip džiaugtumėtės dabar galėdamas išeiti į pensiją. Po trijų dienų jau buvote visuotinės Bažnyčios, vienijančios 1, 2 milijardo narių, galva. Tai ne ta užduotis, kurią būtų galima atidėti senyvam amžiui.

Tiesą sakant, tikėjausi pagaliau ramybės ir poilsio. Tai, kad staiga atsidūriau tokios didžiulės užduoties akivaizdoje, mane – kaip visi žino – šokiravo. Atsakomybė iš tiesų milžiniška.

Vėliau kalbėjote apie akimirką, kai virš galvos tarsi pajutote atšvilpiant „giljotiną“.

Taip, į galvą atėjo mintis apie giljotiną: dabar ji krinta žemyn ir pataikys į tave. Buvau visiškai tikras, kad ši tarnyba skirta ne man, kad po įtemptų metų Dievas dabar duos šiek tiek ramybės ir poilsio. Tada tegalėjau pasakyti, sau paaiškinti: Dievo valia akivaizdžiai kitokia, prasideda kažkas kita, nauja. Jis bus su manimi.

Vadinamajame „ašarų kambaryje“ per konklavą parengti guli trys apdarai. Vienas ilgas, vienas trumpas, vienas vidutinis. Ką pagalvojote tame kambaryje, kuriame, kaip sakoma, kojas pakirto ne vienam naujam popiežiui? Ar būtent čia vėliausiai dar iškyla klausimas: kodėl aš? Ko iš manęs nori Dievas?

Tiesą sakant, tuo metu visą mano dėmesį buvo užvaldę gana praktiški, išoriniai dalykai. Kaip susidoroti su apdarais ir panašiai. Be to, žinojau, kad netrukus nuo balkono teks tarti keletą žodžių, ir pradėjau galvoti, ką galėčiau pasakyti. Apskritai jau tą akimirką, kai mane tai ištiko, Viešpačiui tepajėgiau ištarti: „Ką Tu su manimi darai? Dabar Tu atsakingas. Turi mane vesti! Aš pats neįstengsiu. Jei manęs panorai, turi man ir padėti!“ 

Šia prasme Viešpačiui, sakykime, primygtinai kalbėjau – jei Jis padarė viena, turi padaryti ir kita.

Ar Jonas Paulius II pageidavo, kad būtumėte jo įpėdinis?

Šito nežinau. Manau, visa tai jis paliko spręsti gerajam Dievui.

Bet jis Jūsų vis dėlto nepaleido iš tarnybos. Tai galima suprasti kaip argumentum e silentio, kaip tylėjimu grįstą argumentą norimo kandidato naudai.

Jis norėjo išlaikyti mane tarnyboje, tai akivaizdu. Artėjant mano 75-ajam gimtadieniui, amžiaus ribai, kai įteikiamas atsistatydinimo prašymas, man pasakė: „Jums laiško rašyti nė nereikia: noriu Jus turėti iki pabaigos.“ Jis man nuo pradžių rodė didžiulį ir nepelnytą palankumą. Buvo perskaitęs mano „Krikščionybės įvadą“. Aiškiai laikė tai svarbiu tekstu. Tapęs popiežiumi, iškart pasišaukė į Romą Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektu. Rodė didelį, labai nuoširdų ir gilų pasitikėjimą. Taip sakant, kaip laidą, kad tikėjimo klausimais laikomės to paties kurso.

Aplankėte Joną Paulių II, kai jis gulėjo mirties patale. Tą vakarą parskubėjote iš Subjako (Subiaco), kur skaitėte paskaitą apie Benedikto Europą kultūrų krizėje. Ką Jums mirštantis popiežius dar pasakė?

Jis smarkiai kentėjo, bet buvo labai šviesaus proto. Tačiau nebepasakė nieko. Paprašiau, kad palaimintų, tai ir padarė. Tad atsiskyrėme nuoširdžiai paspaudę vienas kitam ranką, suvokdami, kad tai paskutinis susitikimas.

Nenorėjote tapti vyskupu, nenorėjote tapti prefektu, nenorėjote tapti popiežiumi. Ar negąsdina, kai vis nutinka visiškai kitaip, negu trokštate?

Kai per kunigystės šventimus tari „taip“, gali įsivaizduoti, kokia gali būti tavo charizma, bet kartu ir žinai: atidaviau save vyskupui ir galiausiai Viešpačiui į rankas. Negaliu rinktis, kas man patinka. Galiausiai turiu leistis būti vedamas.

Iš tiesų maniau, kad mano charizma – būti teologijos profesoriumi, ir buvau laimingas, kai tas mano įsivaizdavimas išsipildė. Bet kartu taip pat aiškiai suvokiau: aš visuomet Viešpaties rankose, todėl turiu tikėtis dalykų, kurių netroškau. Šia prasme tikrai būta netikėtumų, kai būdavau staigiai atitraukiamas ir negalėdavau toliau eiti savo keliu. Tačiau, kaip sakiau, pamatiniame „taip“ glūdėjo ir tai: esu Viešpaties žinioje ir galbūt vieną dieną teks daryti tai, ko pats netrokštu.

Dabar esate visų laikų galingiausias popiežius. Niekada anksčiau Katalikų Bažnyčia neturėjo tiek tikinčiųjų ir nebuvo taip išsiplėtusi, tiesiog ligi žemės pakraščių.

Tokia statistika, žinoma, svarbi. Ji rodo, kaip plačiai Bažnyčia paplitusi ir kokia didelė iš tikrųjų yra bendruomenė, aprėpianti rases ir tautas, žemynus, kultūras ir visokius žmones. Tačiau popiežiui tie skaičiai galios neteikia.

Kodėl ne?

Bendrystės su popiežiumi pobūdis kitoks, lygiai kaip ir priklausomybės Bažnyčiai. Tarp 1, 2 milijardų daug tokių, kurie širdimi nėra kartu. Jau šventasis Augustinas savo laikais yra pasakęs: daug lauke tokių, kurie atrodo esantys viduje, ir daug viduje tokių, kurie atrodo esantys lauke. Kalbant apie tikėjimą, priklausomybę Katalikų Bažnyčiai, vidus ir išorė slėpiningai tarpusavyje susiję. Šiuo požiūriu Stalinas buvo teisus, kad popiežius neturi divizijų ir negali įsakinėti. Jis neturi nė didelės įmonės, kurioje visi Bažnyčios tikintieji būtų tarsi jo tarnautojai ar pavaldiniai.

Šiuo atžvilgiu popiežius, viena vertus, yra visiškai bejėgis žmogus. Kita vertus, jam tenka didžiulė atsakomybė. Jis tam tikra prasme yra vadovas, atstovas ir sykiu atsakingas už tai, kad tikėjimas, laikantis žmones kartu, būtų tikimas, išliktų gyvas, o jo tapatybė neliečiama. Tačiau tik pats Viešpats turi galios išlaikyti žmones tikinčius.

Katalikų Bažnyčiai popiežius yra Vicarius Christi, Kristaus vietininkas žemėje. Ar tikrai galite kalbėti Jėzaus vardu?

Skelbdamas tikėjimą ir teikdamas sakramentus, kiekvienas kunigas kalba įgaliotas Jėzaus Kristaus vardu. Kristus patikėjo savo žodį Bažnyčiai. Šis žodis gyvas Bažnyčioje. O kai vidumi priimu tos Bažnyčios tikėjimą ir juo gyvenu, juo remdamasis kalbu ir mąstau, tai Jį skelbdamas ir kalbu Jo vardu – net jei smulkmenose, žinoma, visada gali pasitaikyti silpnybių. Svarbu, kad neskelbiu savo idėjų, bet stengiuosi mąstyti ir gyventi remdamasis Bažnyčios tikėjimu, klusniai vykdyti Jo užduotį.

Ar popiežius tikrai „neklystamas“ ta prasme, kuri kartais sukurpiama žiniasklaidos? Absoliutus suverenas, kurio mąstymas ir valia yra įstatymas?

Priešingai. Neklystamumo sąvoka išsirutuliojo šimtmečių tėkmėje. Ji radosi iškilus klausimui, ar kur nors yra galutinė sprendžiamoji instancija. Vatikano I Susirinkimas, laikydamasis ilgos, pirmųjų krikščionių laikus siekiančios tradicijos, galiausiai pareiškė: galutinis sprendimas egzistuoja! Ne viskas lieka atvira! Tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikromis sąlygomis popiežius gali priimti galutinius įpareigojančius sprendimus, kurių dėka tampa aišku, kas yra Bažnyčios tikėjimas ir kas ne.

Tai nereiškia, kad popiežius gali nuolatos gaminti tai, kas „neklaidinga“. Paprastai Romos vyskupas veikia kaip bet kuris kitas vyskupas, išpažįstantis ir skelbiantis savo tikėjimą, puoselėjantis ištikimybę Bažnyčiai. Tik esant tam tikroms sąlygoms, aiškiai tradicijai ir jam pačiam suvokiant, kad dabar elgiasi ne savavališkai, popiežius gali pasakyti: šitai yra Bažnyčios tikėjimas, o to neigimas nėra Bažnyčios tikėjimas. Šia prasme Vatikano I Susirinkimas apibrėžė gebėjimą priimti galutinius sprendimus, kad tikėjimas išlaikytų savo saistomumą.

Esate pareiškęs, kad Petro tarnyba laiduojanti tiesos ir autentiškos tradicijos atitikimą. Bendrystė su popiežiumi esanti tikratikystės ir laisvės sąlyga. Šventasis Augustinas apie tai yra pasakęs: „Kur Petras, ten Bažnyčia ir ten taip pat Dievas.“ Tačiau tas posakis kilęs iš kito laiko, šiandien jis nebeturėtų galioti.

Tas posakis buvo suformuluotas ne taip ir ne Augustino, bet čia šį klausimą palikime atvirą. Kad ir kaip būtų, tai sena Katalikų Bažnyčios aksioma: kur Petras, ten Bažnyčia. Popiežiaus asmeninės nuomonės, savaime suprantama, gali būti klaidingos. Bet kai jis, kaip sakiau, suvokdamas savo atsakomybę, kalba kaip aukščiausias Bažnyčios ganytojas, tada nesako nieko sava, kas jam būtų ką tik šovę į galvą. Suvokdamas šią didžiulę atsakomybę ir jausdamasis globojamas Viešpaties, jis žino, kad tokiu sprendimu Bažnyčią kreipia ne į klaidą, bet laiduoja jos vienybę su praeitimi, dabartimi, ateitimi ir pirmiausia su Viešpačiu. Štai apie ką kalbama, o tą jaučia ir kitos krikščionių bendrijos.

Simpoziume, 1977 m. surengtame Pauliaus VI gimimo 80-ųjų metinių proga, skaitėte pranešimą, koks turėtų būti popiežius. Cituodamas anglų kardinolą Reginaldą Pole‘ą, minėjote, jog jis turi „laikytis ir elgtis kaip visiškai mažutėlis“. Turi išpažinti, „kad nežino nieko, išskyrus tai, ko yra pamokytas Dievo, Tėvo, per Kristų“. Būti Vicarius Christi reiškia leisti, kad Kristaus galia būtų čia ir dabar kaip galia, priešinga pasaulio galiai. Ir būtent ne kokios nors valdžios pavidalu, bet ant žmogiškų pečių nešant antžmogišką naštą. Šiuo požiūriu tikroji Vicarius Christi vieta esąs kryžius.

Taip, ir šiandien manau, jog taip ir yra. Primatas nuo pradžių rutuliojosi kaip kankinystės primatas. Roma pirmaisiais trimis amžiais buvo krikščionių persekiojimų pirmutinė ir pagrindinė vieta. Šiuos persekiojimus atlaikyti ir liudyti Kristų buvo ypatinga Romos vyskupo rezidencijos užduotis.

Apvaizdos nulemtu dalyku galima laikyti tai, kad tą akimirką, kai krikščionybė sudarė su valstybe taikos sutartį, imperatoriškoji valdžia persikėlė į Konstantinopolį prie Bosforo sąsiaurio. Roma virto tartum provincija. Romos vyskupas galėjo lengviau išryškinti Bažnyčios savarankiškumą, skirtingumą nuo valstybės. Specialiai ieškoti konflikto, žinoma, nėra reikalo, priešingai, iš esmės būtina siekti sutarimo, tarpusavio supratimo. Tačiau Bažnyčia, krikščionys ir pirmiausia popiežius visada turi būti pasirengę tam, kad liudijimas, kurį privalu teikti, taps papiktinimu, nebus priimtas, ir tada jie atsidurs liudytojo, kenčiančio Kristaus situacijoje.

Kad visi ankstyvieji popiežiai buvo kankiniai, savaip reikšminga. Popiežiui nepridera dėtis šlovingu valdovu, jis turi liudyti tą, kuris buvo nukryžiuotas, ir būti pasirengęs, vienydamasis su Juo, pats lygiai taip pat vykdyti tarnybą.

Bet buvo popiežių, sakiusių: Viešpats davė mums tarnybą, tai dabar ja ir mėgausimės.

Taip, tai irgi neatsiejama nuo popiežių istorijos slėpinio.

Per Jūsų biografiją tarsi pasikartojantis audeklo raštas driekiasi krikščioniškasis pasirengimas prieštarauti. Jis prasideda tėvų namuose, kur priešinimasis ateistinei sistemai laikomas krikščioniškosios egzistencijos žyme. Kunigų seminarijoje galite atsiremti į rektorių, kalėjusį Dachau koncentracijos stovykloje. Kunigauti pradedate Miuncheno parapijoje, jos dviem Jūsų pirmtakams naciai įvykdė mirties bausmę kaip pasipriešinimo kovotojams. Per Susirinkimą oponuojate pernelyg siauriems Bažnyčios vadovybės siūlymams. Būdamas vyskupas, įspėjate dėl grėsmių gerovės visuomenei. Tapęs kardinolu, priešinatės tolimų tikėjimui srovių mėginimams pertvarkyti krikščionybės šerdį. Ar šios pagrindinės kryptys ir dabar daro įtaką Jūsų pontifikatui?

Tokia ilga patirtis, savaime suprantama, irgi formuoja charakterį, įspaudžia žymę mąstymui ir veiklai. Aš, žinoma, ne visada dažniausia prieštaraudavau. Būta ir daug gražaus sutarimo. Jau būnant kapelionu, jautėsi sekuliaraus pasaulio veržimasis į šeimas, tačiau, nepaisant to, bendras tikėjimas, darbas mokykloje, su vaikais ir jaunimu teikė tiek džiaugsmo, kad jo buvau tiesiog nešamas. Tą patį galiu pasakyti ir apie tuos laikus, kai profesoriavau.

Visą mano gyvenimą lydėjo ir mintis, kad krikščionybė teikia džiaugsmo, plačios erdvės. Galiausiai vien prieštaraudamas gyvenimo tikriausiai nepakeltum.

Bet sykiu visada suvokiau, nors ir nevienodomis dozėmis, kad prieš Evangeliją rikiuojasi galingos jėgų konsteliacijos. Mano vaikystėje ir jaunystėje iki karo pabaigos tai buvo matyti itin ryškiai. Nuo 1968 metų krikščioniškasis tikėjimas stojo skersai kelio naujam visuomenės projektui, todėl jam vis tekdavo atsimušinėti nuo galingomis besidedančių nuomonių. Tad nuo tikėjimo neatsiejama ir tai, jog tenka pakelti užsipuolimus ir priešintis – tačiau priešintis vien stengiantis aikštėn iškelti, kas pozityvu.

Pasak Annuario Pontificio, Katalikų Bažnyčios metraščio, Jūs vien 2009 m. įsteigėte aštuonias naujas vyskupijas, vieną apaštališkąją prefektūrą, dvi naujas metropolijas ir tris apaštališkuosius vikariatus. Katalikų pagausėjo 17 milijonų, tiek, kiek Graikijos ir Šveicarijos gyventojų kartu sudėjus. Beveik trijuose tūkstančiuose vyskupijų paskyrėte 169 naujus vyskupus. Paskui daugybė audiencijų, pamokslų, kelionių, sprendimų – ir, negana to, dar parašėte didžiulį veikalą apie Jėzų, jo antrą tomą kaip tik rengiamasi paskelbti. Šiandien Jums aštuoniasdešimt treji; iš kur semiatės jėgų?

Pirmiausia turiu pasakyti, jog tai, ką išvardijote, rodo, kad Bažnyčia gyva. Tik žvelgiant iš Europos susidaro įspūdis, kad ji išgyvena nuosmukį. Tačiau tai tik visumos dalis. Kitose žemės dalyse ji auga ir gyvuoja, yra kupina dinamikos. Naujų kunigų pastaraisiais metais pasaulyje pagausėjo, lygiai kaip ir seminaristų. Europos žemyne regime tik tam tikrą dalį viso to ir išgyvename ne itin didelę dinamiką, kuri kitur tikrai egzistuoja – ją nuolat pajuntu per savo keliones ir vyskupų apsilankymus.

Tiesą sakant, aštuoniasdešimt trejų metų žmogui tai ne pagal jėgas. Ačiū Dievui, turiu daug gerų bendradarbių. Visa rengiama ir įgyvendinama bendromis pastangomis. Tikiu, kad gerasis Dievas duoda man tiek jėgų, kiek jų reikia, kad galėčiau atlikti, kas būtina. Tačiau kartu pastebiu, jog jėgos mąžta.

Vis dėlto susidaro įspūdis, kad popiežius galėtų pamokyti ir lengvojo kultūrizmo.

(Popiežius juokiasi.) Nemanau. Žinoma, laiką reikia paskirstyti tinkamai. Ir rūpintis, kad jo užtektinai liktų ir pailsėti. Idant būtum pakankamai darbingas, kai tavęs prireiks. Vienu žodžiu: būtina drausmingai laikytis dienos ritmo ir žinoti, kada prireiks jėgų.

Ar naudojatės dviračiu treniruokliu, kurį Jums parūpino Jūsų ankstesnis asmeninis gydytojas dr. Buzzonetti?

Ne, iki to neprieinu – ir man jo, ačiū Dievui, šiuo metu nereikia.

Tad popiežius laikosi tokios pat nuostatos kaip ir Churchillis: no sports!

Taip!

Iš Seconda Loggia, Apaštališkųjų rūmų audiencijų aukšto paprastai pasišalinate 18 val., kad savo bute per vadinamąsias „tabelines audiencijas“ dar priimtumėte svarbiausius bendradarbius. Sakoma, kad nuo 20.45 prasideda popiežiaus asmeninis laikas. Ką popiežius veikia laisvalaikiu, jei apskritai jo turi?

Taip, ką jis veikia?.. Žinoma, jam ir laisvalaikiu tenka studijuoti ir skaityti dokumentus. Visada lieka labai daug darbo. Užtat valgo kartu su popiežiaus šeima – keturiomis moterimis iš Memores Domini ir abiem sekretoriais: tai atsipalaidavimo akimirkos.

Ar kartu žiūrite ir televizorių?

Naujienas žiūriu su sekretoriais, tačiau kartais visi pažiūrime kokį nors DVD.

Kokius filmus mėgstate?

Neseniai žiūrėjome labai gražų filmą apie šventąją Juozapiną Bachitą (Josephine Bakhita), kuri yra afrikietė. Taip pat mielai pasižiūrime Don Kamilį ir Peponę...

Tikriausiai jau seniai mintinai žinote kiekvieną seriją.

(Popiežius juokiasi.) Ne visai.

Taigi patirti popiežių galima ir visiškai privačioje aplinkoje.

Žinoma. Kartu švenčiame šv. Kalėdas, šventadieniais klausomės muzikos ir dalijamės įspūdžiais. Švenčiami vardadieniai, kartais kartu giedame Vakarinę.

Drauge švenčiame ir šventes. Be to, be bendro valgymo rytais, kartu švenčiame šv. Mišias. Tai itin svarbi akimirka, kai remdamiesi Viešpačiu ypač sutelktai visi esame vienas su kitu.

Popiežius visada apsirengęs baltai. Ar retkarčiais laisvalaikiu vietoje sutanos nedėvite megztinio?

Ne. Tam mane įpareigojo buvęs antrasis popiežiaus Jono Pauliaus II sekretorius monsinjoras Mieczysùawas Mokrzyckis; jis man pasakė: „Popiežius visada dėvėjo sutaną, ir Jūs turite taip daryti.“

Romos gyventojai nemenkai nustebo pamatę sunkvežimyje Jūsų mantą, kai, išrinktas 264-uoju Petro įpėdiniu, iš savo buto kraustėtės į Vatikaną. Ar popiežiškuosius apartamentus apstatėte savo nenaujais baldais?

Bent savo darbo kambarį. Man buvo svarbu turėti darbo kambarį tokį, koks atsirado per daug dešimtmečių. 1954 m. nusipirkau rašomąjį stalą ir pirmąsias knygų lentynas. Paskui jų pamažu daugėjo. Ten visos mano knygos, pažįstamas kiekvienas kampelis, visa turi savo istoriją. Taigi darbo kambarį pasiėmiau visą. Kiti kambariai apstatyti popiežiškaisiais baldais.

Kažkas išsiaiškino, kad esate prisirišęs prie nuolatinių laikrodžių. Ant rankos nešiojate septintojo ar aštuntojo dešimtmečio Junghans firmos laikrodį.

Jis priklausė mano seseriai. Ji man jį paliko – kai mirė, laikrodis atiteko man.

Popiežius niekada nėra turėjęs nuosavos piniginės, juolab sąskaitos atlyginimui pervesti. Ar tai tiesa?

Taip, tiesa.

Ar tada jis bent sulaukia „iš viršaus“ daugiau pagalbos ir paguodos negu, tarkim, paprastas mirtingasis?

Ne tik iš viršaus. Gaunu tiek daug padrąsinančių laiškų iš paprastų žmonių, seserų vienuolių, motinų, tėvų, vaikų. Jie man rašo: „Meldžiamės už tave, nebijok, tu mums patinki.“ Ir prideda piniginių dovanų bei kitokių dovanėlių...

Popiežius gauna piniginių dovanų?

Ne sau asmeniškai, bet kad galėčiau padėti kitiems. Ir mane tai labai jaudina: paprasti žmonės ką nors prideda ir sako: „Žinau, kad Jums tenka tiek daug padėti, norėčiau ir aš šiek tiek prisidėti.“ Šiuo požiūriu sulaukiu įvairiausios paguodos. Minėtinos taip pat trečiadienio audiencijos ir pavieniai susitikimai. Iš senų draugų ateina laiškų, kartais jie mane ir aplanko, nors tai, žinoma, darosi vis sunkiau. Kadangi visada jaučiu paguodą „iš viršaus“, melsdamasis išgyvenu Viešpaties artumą, o skaitydamas Bažnyčios tėvų raštus išvystu suspindint tikėjimo grožį, galima kalbėti apie ištisą paguodų antplūdį.

Ar, tapus aukščiausiuoju už Kristaus kaimenę atsakingu ganytoju, Jūsų tikėjimas pakito? Kartais susidaro įspūdis, jog dabar esate kažkoks slėpiningesnis, mistiškesnis.

Mistikas nesu. Tačiau būnant popiežiumi yra daug daugiau dingsčių melstis ir save visą patikėti Dievui. Mat regiu, kad kone visa, ką privalau padaryti, pats nuveikti neįstengiu. Jau dėl to esu, taip sakant, priverstas atiduoti save Viešpačiui į rankas ir Jam pasakyti: „Padaryk tai, jei to nori!“ Šia prasme malda ir sąlytis su Dievu dabar dar reikalingesni ir sykiu natūralesni bei savaime suprantamesni negu anksčiau.

Profaniškai kalbant: ar egzistuoja koks nors su dangumi jungiantis „geresnis laidas“ ar kažkas panašaus į tarnybos malonę?

Taip, kartais tai justi. Maždaug taip: turiu padaryti ką nors, kas net nekilo iš manęs paties. Tada perleidžiu save Viešpačiui ir pastebiu: taip, tai paspirtis, kažkas padaroma, kas yra ne iš manęs. Šia prasme iš tiesų egzistuoja tarnybos malonės potyris.

Jonas Paulius II kartą pasakojo, kad vieną dieną jo tėvas įspraudė jam į rankas maldyną su „malda Šventajai Dvasiai“ ir pareiškė, jog jis turįs kasdien ja melstis. Tada jis pamažu supratęs, ką reiškia Jėzaus žodžiai, kad tikrieji Dievo garbintojai yra tie, kurie Dievą šlovina „dvasia ir tiesa“. Ką tai reiškia?

Ši vieta Evangelijos pagal Joną ketvirtame skyriuje yra pranašystė apie šlovinimą, kai nebebus šventyklos ir kai, nesant išorinės šventyklos, bus meldžiamasi bendrystėje su Šventąja Dvasia ir Evangelijos tiesa, bendrystėje su Kristumi; kai reikės nebe regimos šventyklos, bet naujos bendrystės su prisikėlusiu Viešpačiu. Tai visada lieka svarbu, nes ir religijų istorijos požiūriu reiškia didžiulę pervartą.

O kaip meldžiasi popiežius Benediktas?

Popiežius Dievo akivaizdoje irgi yra paprastas elgeta – dar didesnis negu visi kiti žmonės. Žinoma, visada pirmiausia meldžiuosi mūsų Viešpačiui, su kuriuo mane tiesiog, taip sakant, sieja sena pažintis. Tačiau šaukiuosi ir šventųjų. Esu susidraugavęs su Augustinu, Bonaventūra, Tomu Akviniečiu. Tada ir tokiems šventiesiems sakau: „Padėkit man!“ Didelis atsparos taškas visada yra ir Dievo Motina. Šiuo požiūriu leidžiuosi į šventųjų bendrystę. Su jais, jų sustiprintas, tada kalbu ir su geruoju Dievu, pirmiausia elgetaudamas, bet ir dėkodamas – arba tiesiog dalydamasis džiaugsmu.